Be tavęs aš būčiau...niekas. Gal ir skambi frazė, bet žiūrėdama į susirūpinusį žvilgsnį sekantį mane iš vežimo, nieko kito negaliu sugalvoti. Vaikai daro su mumis stebuklus. Vienas toks nutiko ir man.
Jau seniai žavėjausi rankdarbiais. Kiek pamenu vaikystėje matydavau "grožius" neriančią močiutę arba kaip abi su sese nešiodavom nepakartojamas mamos megztas sukneles. Pati pradėjau ir megzti ir nerti mokykloje. Jau tuomet man sekėsi neblogai. Taip, aš jau turiu tam tikrą mezgimo istoriją, bet gimus vaikams šis užsiėmimas įgavo visiškai kitokią vertę. Ypač kai gimė dukrytė ėmė pildytis mano rožinės svajonės - prisiminiau kaspinėlius, gėlytes, skrybėlaites ir lėles. Laikas su vaikais ir laikas sau tapo toks be galo prasmingas. Štai numezgiau kažką ir džiaugiuosi lyg atlikusi kažką ypatingo. Gal... gal taip ir yra tai, ką sušildome savo mamiškomis rankomis ir yra ypatinga.
Noriu, kad ir jūs, pamiršę nemiegotas naktis, netvarkytus kambarius ar neišvirtas bulves, pajustumėte, koks yra ypatingas mezgimo kūrybos laikas - kai užmiega vaikai.
Pasidžiaukime tuo kartu.
Tikrai mezgimas yra kažkas nepaprasto, nuo pat mokyklos laikų susidomėjau šia veikla ir vis dar iki šiol mezgu... :)
AtsakytiPanaikintimerino vilna kaina